Kartografinė fantastika

Norėčiau apžvelgti  tai, kas yra vadinamoji kartografinė fantastika, pateikti samprotavimus apie ją. Šio žanro fantastikos kūriniai šiuo metu dažniausiai kuriami tik kaip taikomieji ir dažniausiai nedaugelis težino, jog kartografinė fantastika (fantastinė kartografija) nėra vien priedelis prie literatūrinio fantastinio kūrinio arba žaidimo. Daugelis įprato, kad kartografinė fantastika tai tik fantastinio pobūdžio žemėlapiai, kuriami tik tam, kas sakitytojas geriau įsivaizduotų aprašomą pasaulį. Dar tokie žemėlapiai (fantastlapiai), jau minėjau, braižomi vaidmenų žaidimų meistrų, panaudojami kompiuteriniuose žaidimuose. Neneigiu, kad vadinamoji kartografinė fantastika tik šitokiu būdu tegali “išgyventi”, mat dauguma fantastikos mėgėjų net nėra matę ir skaitę TIKRO kartografinės fantastikos kūrinio. Terminas “fantastinė kartografija” tėra tik menkas atspindys, tai, ką mėginau kadaise teoriškai apibrėžti ir praktiškai įgyvendinti. Iš tikrųjų apibūdinimas “fantastinė kartografija” yra siauras mano mėgintos kurti fantastikos pakraipos kūrinių terminas. Jis apibūdina tik pačius fantastinius žemėlapius – vadinamuosius fantastlapius. Iš tiesų kartografinė fantastika – fantastlapio, teksto ir piešinio sintezė. Šitokio pobūdžio kūriniai niekada negalėjo pasiekti populiarumo, iš jų nebuvo galima tikėtis komercinės sėkmės. Jei ir būtų buvę Lietuvoje išleistas nors vienas kartografinės fantastikos kūrinys, jis ilgokai  (gal ligi šiolei) tebegulėtų knygynų lentynose.  Šios “rūšies” fantastiką pradėjau kurti neturėdamas net teorinės nuojautos, grynai tuščioje vietoje, dar tais niūriais 1980 metais. Tik 1993 metais iš pono Rolando Maskoliūno išgirdau, jog keli autoriai Prancūzijoje bei JAV mėgino sukurti ir netgi publikuoti šitokio “sukirpimo” kūrinius. Pačių tvarinių taip ir nepamačiau. Liko tik teorinė nuojauta. Pats taipogi nesukūriau itin daug grynosios kartografinės fantastikos. Galiu paminėti tik kelis visiškai baigtus, bet niekur nepublikuotus kūrinius, kurių nesiimtų spausdinti jokia komercinė spaustuvė. Tai: “Niekieno žemė”, kurią sudaro ciklas fantastinių žemėlapių, piešinių bei trijų dalių fantastinis romanas.  Seniai, apie 1987-89 m., kūriau masyvų išgalvoto fantastinio pasaulio žemėlapį su įvairiais priedais. 1994 m. ir 1991 m. Konventų metu  eksponavau išgalvotų pasaulių fantastinius žemėlapius su trumpais komentarais, kuriuos pastebėjo tuometiniai fantastikos šulai. 1995 metais per tuometinį konventą surengiau naujų fantastlapių parodėlę, kuri sukėlė trumpalaikį fenų susidomėjimą. Tik Pakruojiečių fenzine “Varūna” 1996 m. buvo publikuotas trumpas Gua Valeinario pasaulio istorijos aprašymas bei  fantastlapiai. 1996, 1998, 2000, 2002 bei 2003 metais suorganizavau konventinius fantastinio žemėlapio konkursus. Pastebėjau, kad susidomėjimas juo laikui bėgant mažėja. Paskutiniąjame konkurse tedalyvavo vos penki dalyviai, kai tuo tarpu pirmąjame – 21 fenas. Akivaizdu, kad ši fantastikos atmaina negali lenktyniauti su tradiciniais SF kūriniais, aprašančiais kaip nenugalimieji kosmoso reindžeriai gelbėja Visatą…

Nemėginu šaipytis iš tradicinės fantastikos ir jos kūrėjų, tačiau akivaizdu, jog ji pastaruoju metu yra sumenkusi. Bent toks įspūdis susidaro paskaičius dauguma “Eridano” knygų arba komentarus internete.

Nenukrypdamas nuo temos grįžtu prie kartografinės fantastikos apžvalgos. Dar 1993 m. Vilniečių leistoje “Infosferoje” pirmakart pamėginau teoriškai apžvelgti kurgi slypi šios fantastikos žanro ištakos, pabandžiau teoriškai ją apibūdinti, pateikdamas savo sukurtus terminus bei jų paaiškinimus. Ir iš tikrųjų kur slypi šio išmislo šaknys?

Ieškodamas įvairioje literatūroje informacijos, radau užuominų, kurios skatino teigti, jog ištakos slypi dar antikiniais laikais. Senovės graikai, romėnai, egiptiečiai nemažai keliavo. Tų laikų geografai, keliautojai greta tikrų mokslinių žinių savo veikaluose bei žemėlapiuose nevengė pateikti daug išgalvotų, netgi fantastinių faktų ir idėjų, o žemėlapiuose užfiksavo nerialius atradimus. Kai kurie jų tariamai realistiniai žemėlapiai atrodo fantastiniai dėl netikroviškų kontūrų ir sąmoningai pateiktos netikrovės. Šiuo atveju nesigilinsiu į tuos tariamus atradimus. Atkreipiu dėmesį į  oikumenos pakraščiuose pažymėtas šalis, kalnus, žemes, gentis. O gal tais laikais iki pat viduramžių pabaigos, pavyzdžiui, Rusijos europinės dalies lygumose, pavyzdžiui, prie Kijevo ar Maskvos dunksojo kalnų masyvas arba Afrikos pietinė dalis baigėsi ties ekvatoriumi? Būta žemėlapių, kuriuose upės išteka… iš rojaus. Jau neminėsiu įvairių salų bei žemių, kurios šiais laikais teegzistuoja vien fantastiniuose romanuose arba mitologiniuose kūriniuose. Senovėje buvo prikurtos istorijos apie paslaptingus dvigalvius, vienaakius, žvynauodegius. Šių padarų apgyvendintos teritorijos buvo pažymėtos… realistiniuose žemėlapiuose, aprašytos “geografijose”…

Net didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu netrūko panašių kuriozų. Tariamieji moksliniai atradimai pasitarnavo ir vėlesniais laikais. Jei kas nors rimčiau  domėjosi astronomijos istorija, būtinai turėjo pastebėti Marso planetos tyrinėjimų eigą. Vos atradus tariamus Marso “kanalus”, imta braižyti ir komentuoti šiuos darinius. Tik vėliau paaiškėjo tų darinių kilmė. Panaši istorija susiklostė ir tiriant Merkurijų bei Venerą.

Tai dar nėra tikrų fantastinių žemėlapių istorija. Ko gero, pirmus tikrus, ne apgaulingus fantastlapius braižė pirmi rašytojai klasikai, rašę apie savo išgalvotus arba mitologinius pasaulius, pavyzdžiui, Homeras. Šitokius pastebėjimus buvau užfiksavęs dar prieš gerą dešimtį metų, bet nesistengdamas pernelyg plačiai išsiplėsti nusikeliu į XIX amžių paminėdamas tik kadaise išleistus Platono “Atlantidos”, Tomo Moro “Utopijos” (16 amžiuje) ir Kampanelos “Saulės miesto” (18-tas amžius) veikalus prie kurių vėliau buvo pateikti primityvūs fantastiniai aprašomų kraštų fantastlapiai.

Fantastlapiai buvo pradėti plačiau taikyti, kai sužibo pirmosios fentezi žvaigždės, 19 amžiaus pabaigoje, 20 – to pradžioje. Drįsčiau teigti jog pirma tikra kartografinės fantastikos užuomazga slypi ne kur kitur, o Dž R. R. Tolkieno kūyboje. Pastarasis, kurdamas savo “Žiedų” pasaulį apie 1930 – 1940 m. kūrė fantastinius žemėlapius bei kitus tikros kartografinės fantastikos atributus, nors galutiniame variante šito ir nesimato. Tik prieš gerus septynis metus Vilniaus “Dorado” klube aptikau  savitą“Žiedų valdovo” pasaulio enciklopedinį leidinį su išsamiais aprašymais, fantastlapiais bei piešiniais, išleistą 1981 m..

Kartogtafinės fantastikos užuomazgų matyti ir dar kelių fentezi ir mokslinės fantastikos kūrinių autorių kūryboje. Verta paminėti U. Le Guin “Žemjūrės burtininką” bei prie pastarojo rusiškame vertime pateiktą fantastlapį. Lietuviškąjame  L. Rono Habardo “Grobikų plano” leidime esama fantastinio žemėlapio. Vladimiro Obručevo “Sanikovo žemės” lietuviškame leidime išspausdintas ganėtinai paprastas fantastinis žemėlapis.  Hario Harisono “Į vakarus nuo Edeno neseniai aptikau ne vien paprastą fantastlapį, bet ir tam tikrus aprašymus bei iliustracijas. Gal tai  irgi kartografinės fantastikos užuomazga? Atradau dar ne vieną panašų pastebėjimą, tačiau teigti jog šie bei kiti rašytojai yra kartografinės fantastikos pradininkai tikrai negalima. Tai tik spėlionės, teoriniai išvedžiojimai.

Lietuvoje situacija šiek tiek aiškesnė, konkretesnė.

Be manes  1984 –1991 m. šia fantastikos atmaina užsiėmė vienas iš Žemaitijos fantastų klubo “Fajetai” įkūrėjų Petras Jankauskas, sukūręs ne vieną originalų fantastlapį,   Žaneta Gasytė (1989 –1994 m.) nemenkai prisidėjusi prie lietuviškosios kartofantijos plėtotės, LCFMK “Transfera” vadovas Aivaras Tamulaitis (1993 –1996 m.) aktyviai besireiškęs šioje ne itin populiarioje fantastikos srityje, Anykščių rajone gyvenusi I.Židonytė ir keletas  kitų autorių. Ištikimiausias kartografinės fantastikos mėgėjas Edvinas Klimenka – Fox’as dalyvavo visuose  fantastinio žemėlapio konkursuose, nuo 1996 m.  Lietuvoje tik vienas fantastų klubas rimčiau orientavosi į pastarosios fantastikos propagavimą bei pačią kūrybą. Tai jau minėtas Žemaitijos FK “Fajetai”. Kurį laiką kartofantiją plėtojo dar ir "Transsferos" klubas.

Ko galima tikėtis iš kartografinės fantastikos ateityje? Stebuklų tikrai nebus.  Jei ji ir gyvuos, tai tik pogrindyje arba tik kaip taikomasis menas, kaip priedėlis prie fantastikos kūrinių, prie žaidimų. Nemanau, kad pasaulyje atsiras panašių autorių kaip Bredberis, Kingas, Tolkinas, bet kuriančių gryną kartografinę fantastiką, o jų tvarinius graibstyte graibstys lyg  tikrus bestselerius. Visais laikais reikėjo ir reikės šiek tiek “popso”, kad šitokią produkciją kas nors skaitytų. Yra tik kelios išimtys. Bet dauguma iš mūsų (tame tarpe ir aš) paprasti žmonės, ne genijai… Tą patį galima pasakyti ir apie “vidinio kosmoso” fantastiką bei kiberpanką. Ar panaši fantastika yra itin populiari Lietuvoje? Kartografinė fantastika “iš prigimties”  irgi yra sunki, nėra skirta lengvam pasiskaitymui, sunkiasvorė vien mestelėjus žvilgsnį į terminologiją: kartofantija, kartografinis apsakymas arba fastlapis… Kartografinės fantastikos teorija – atskiras dalykas, kuriam nepakaktų  net ir ilgoko straipsnio. Jei skaitytojai tuo susidomėtų, manau, galima būtų pateikti bent trumpą teorinį šiuos fantastikos apibendrinimą su tam tikrais nukrypimais, paaiškinimais.

Arnoldas Kalnikas