Tais laikais braižyti fantastlapiai dažniausiai buvo panašūs į žaidimo arenas, kur vykdavo veiksmas – vystydavosi, keisdavosi valstybės, vykdavo karai, revoliucijos, drąsūs keliautojai ieškojo naujų žemių ir, žinoma, jas atrasdavo. Ne vieną šio pirmojo periodo fantastinį žemėlapį braižėme kolektyviai. Bendras darbas pagimdė savotiškus rezultatus. Tik vėliau ši veikla įgavo kūrybinio darbo bruožų, vėlesni fantastlapiai kurti kaip priedai prie piešinių arba literatūrinių bandymų, arba buvo sukurti kaip visai savarankiški kūriniai. Jau kurį laiką žaidėme ganėtinai keistus ir vaikiškus figūrėlių žaidimus. Figūrėlės buvo gaminamos iš plastilino. Be figūrėlių buvo kuriamas transportas, pastatai, namų apyvokos daiktai, ginklai. Scenarijus nebūdavo iš anksto kuriamas. Apsprendžiama buvo tik žaidimo tema ir vaizduojamas laikotarpis. Toliau viskas vystėsi kartais netgi atsitiktinai. Pastarieji žaidimai pagal savo siužetą buvo kelių rūšių :

· Realistiniai, vaizdavę tuometinius, realistinius laikus; · Istoriniai (antrojo pasaulinio karo motyvais kurtų, pagal matytus istorinius filmus ir panašiai);

· Fantastiniai (siužetas dabartiniu suvokimu – fentezi); Tokie žaidimai pagal figūrėlių dydį skirstyti į strateginius – karo, kai žmonių figūras atstojo kelių milimetrų dydžio rutuliukai, ir “mažų scenų”, kai humanoido figūra buvo nulipdoma vidutiniškai iki 12 cm. dydžio. Pagal tai buvo kuriamos ir dekoracijos. Iš visos kompanijos tik pats jau mėginau parašinėti fantastines istorijas (pirmoji istorija – apie į kitą planetą išsiųstą ekspediciją, kita – apie ateivių įsiveržimą į Lietuvą), piešiau fantastinius piešinius. Sėkmingesni buvo tik stalo strateginiai žaidimai, kuriuos pradėjau kurti nuo 1985 rudens. Pirmas bandymas sukurti kartografinį žaidimą buvo mažiau sėkmingas. Jis buvo populiarus tarp vietinių fenų vos keletą savaičių. Pastarasis žaidimas nebuvo fantastinis. Langeliais padalytame ir nubraižytame Europos žemėlapyje kovėsi rusų ir vokiečių kariuomenės. Tik vėlesniais laikais buvo sukurti fantastiniai šio žaidimo variantai. Taip pat 1984 m. bandžiau leisti vieną nefantastinį rankraštinį laikraštuką. Jau tais laikais buvo skaitomos fantastinės knygos, jos aptariamos, kečiamasi fantastine literatūra, domimasi fantastiniais filmais...

2.3 VIDURINYSIS IKIKLUBINIS PERIODAS, VADINAMASIS AKPJ. 1986 – 1988 m.

Kodėl AKPJ? Kas tas AKPJ? Tas pavadinimas kilęs nuo pirmųjų vardų bei pavardžių raidžių – Arnoldas Kalnikas + Petras Jankauskas. Pavadinimas tais laikais turėjo didelę reikšmę, nes tai simbolizavo kūrybinę sąjungą ir tarytum neformalią, niekur neįregistruotą organizaciją. Tai dar nebuvo klubas, tačiau jis savitai atliko panašias funkcijas. Šis pavadinimas (AKPJ) dažnai puikavosi ant fantastinių kūrinių rankraščių, fantastlapių ir, galų gale, ant fenzinų Į šį junginį nebuvo įtraukti kiti vietiniai fantastikos mėgėjai. Tačiau šiame skyriuje neišvengiamai papasakosiu ir apie kitų fantastikos mėgėjų, gyvenusių Viešvėnuose, veiklos istoriją, nes AKPJ veikla niekada nemėgino užsibrėžti sau griežtas ribas, užsidaryti steriliame kiaute. Mano ir bičiulio Petro Jankausko literatūrinės rašliavos suklestėjimo pradžia – 1986 m. kovo vidurys. Pamenu, kad tais metais parašiau pirmą stambesnės apimties fantastinį rašinį – romaną “Įvykiai kitoje planetoj”. Nebaigtą, tačiau dar rašomą kūrinį skaičiau Petrui Jankauskui ir jis kažką tame minčių ir nuotykių kratinyje rado teigiama, todėl, susižavėjęs tokia kūrybine veikla ir pats pamėgino kurti, parašydamas istoriją, paremtą fantastine legenda. Kūrinys rašytas sukūrus fantastinį žemėlapį. Ta savita legenda buvo pavadinta “Galingoji Tonkija”, savo apimtimi primena apsakymą. Vėliau P.Jankauskas sudomintas maniškių kosminių laivų įgulų nuotykiais Hansulane, kuriuos skubėjau aprašyti, netrukus pradėjo rašyti fantastinę istoriją “Nuotykiai kitose planetose”. Pastarojo rašinio personažai kūrinio pabaigoje turėjo susitikti su manojo romano herojais. Tačiau šis sumanymas nebuvo pabaigtas. Po šio įvykio tiek ir aš, tiek ir P.Jankauskas iki pat vasaros pradžios nebeužsiėmė jokia fantastine kūryba. Tačiau netrukus viskas pasipylė lyg iš gausybės rago. Buvo priraityta daug niekam nereikalingos, bevertės rašliavos. Kai kurie rašiniai netgi nebuvo užbaigti ir pagal tais laikais įsigalėjusią terminologiją vadinti nuotrupomis. Pasitaikė, žinoma, ir pusėtinų rašinių. Vienas iš tokių buvo kolektyvinis mėginimas rašyti fantastinį romaną “Nuotykiai Teodoroje”. Tačiau ir šis bandymas taip ir liko nebaigtas. Pažymėtina, kad tų laikų literatūriniai kūriniai neretai būdavo gausiai, bet mėgėjiškai iliustruojami piešiniais, o kartais ir fantastiniais žemėlapiais. Rankraščius puošė įvairūs keisti užrašai. Nemaža dalis tų tekstų buvo parašyti prisiskaičius fantastinių knygų ir prisižiūrėjus nedažnų fantastinių filmų, todėl ne nuostabu, kad siužetuose atsispindėdavo ne vienas pasiskolintas motyvas, tam tikri štampai. Ne vienas toks rašinys pagal tai, kurio autoriaus knyga paveikė rašančiojo produkciją netgi 1986 m. buvo pavadinti “kopijaciniais”, “žiulvernistiniais” ar dar kaip kitaip. Plačiai paplito rašinių, įtakotų J.Guliavskio “Miglų sezono”, A.Beliajevo “Žmogaus amfibijos”, Herberto Velso “Pasaulių karo”, Kazimiero Paulausko “Argonautų laivo”, Banguolio Balaševičiaus “Agento ir roboto”, o vėliau ir A.Kazancevo “Fajetų” turinio, Fransiso Karsako "Eldorado liūtų" ir kitų autorių kūrinių. Tais metais išskirtinai susižavėjome ir Žiulio Verno kūryba. Vasarą abu mėginome kurti vaidinimo scenarijų pagal Žiulio Verno knygą “Paslaptingoji sala”. Vieną šio kūrinio fragmentą pabandėme inscenizuoti gamtoje... niekam nematant. 1986 metų rugpjūčio mėnesį ir aš, ir mano bičiulis sukūrėme vienus iš pirmųjų didelio formato, ant sienos kabinamus fantastlapius, kurių pakraščiuose būta įvairių komentarų, brėžinių ir spalvotų piešinių. Svarbiausias iš tų laikų išlikęs palikimas – kartografinės fantastikos kūrinys “Maradlapis”. Tačiau ryškiausias to laikotarpio įvykis ne silpni fantastiniai apsakymai, apysakos ir netgi romanai, bet pirmųjų Žemaitijoje fenzinų pasirodymas. 1986 08 06d. pasirodė pirmas “Tam, kas mėgsta fantastiką” numeris, kurį redagavau ir leidau pats. Petras Jankauskas tuo pačiu metu parengė savo fantastikai skirtą mėgėjišką leidinuką “Fantastas apie Visatą”. Tai buvo mažatiražiai leidiniai išleisti tik po vieną ar kelis egzempliorius, abu rašyti ranka. Vėlesnieji pakopijuoti per kalkę. Koks buvo tų leidinukų tikslas? Jų paskirtis – keistis savo kūrybos vaisiais, paįvairinti nykų provincialų fantastų gyvenimą. Tais metais šie fenzinai, kaip ir minėta, buvo leidžiami nedideliais tiražais: iki kelių egzempliorių. Tačiau ir toks kuklus tiražas abiems galėjo prikrėsti didelių nemalonumų, nes pastarieji fenzinai buvo leidžiami nesuderinus su Glavlitu ar kuria kita tuometine įtakinga komunistine organizacija. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus mūsų leistus 1986 – 1990 m. fenzinus. Ne menkiau būtume nukentėję, jei kas nors iš, tarkim, KGB struktūrų būtų aptikę fantastinius žemėlapius, kuriuose Lietuva žemiškuosiuose fantastlapiuose 1982 – 1989 m. buvo vaizduojama galinga ir karinga, užkariauja Rusiją ir kitus kraštus, įtakoja pasaulio istoriją. Tais senais laikais mudviems buvo ne svetima ir supergalingos Pabaltijo valstybės idėja... Vienas iš įdomesnių dalykų – būta fantastlapių, kuriuose buvusi TSRS susiskaidžiusi į atskiras ir savarankiškas respublikas, Afrika arba Amerika kolonizuota lietuvių, latvių, estų, kartais ir lenkų... Grįžtant prie pirmųjų išleistų fenzinų, galima juos apžvelgti detaliau. P.Jankauskas “Fantastas apie Visatą”, kurio egzempliorių neišliko, talpino savo kūrybos apsakymus, straipsnelius, piešinius. Pats “Tam, kas mėgsta fantastiką” puslapiuose publikavau fantastinio romano pradžią, apsakymus, talpinau įvairius straipsnelius, realius žvaigždėlapius, aiškinau fantastinių pavadinimų reikšmes. Šiais laikais išliko tik 2 pirmieji fenzino numeriai, nors tais metais pasirodė penki numeriai, o tiražas buvo nežymiai padidintas – iki 5 egz. Rugsėjo mėnesį leidinys nustojo ėjęs. Tuo metu rimtai mąsčiau parengti 40 puslapių fantastikai skirtą leidinį, tačiau pastarasis buvo tik pradėtas ruošti, vadovaujantis specialiomis “Žurnalų (taip vadinome savo leidinukus) rašymo nuostatomis – taisyklėmis”, kurias buvau sau pasirašęs. Petras Jankauskas taipogi nustojo leisti savo laikraštuką. Ši krizė prasidėjo po to, kai pats išsiunčiau į “Moksleivio” žurnalą du apsakymus ir gavau skaudžios kritikos, o kurį laiką nei aš, nei draugas nesiėmėme jokio rašymo. Kritika iš esmės buvo teisinga, tačiau žurnalo darbuotoja, kuri parašė du laiškus, nurodė ir ideologinius trūkumus, pastebėtus kūriniuose. Tik gruodžio mėnesį pradėjau šį bei tą rašinėti. Petras Jankauskas netrukus irgi atsigavo. Tuo metu kūriau pusiau fantastinį romaniūkštį, kurio veiksmas vyko XIX Prancūzijoje, sukilimo Liono mieste metu. Rašinys gerokai įtakotas Žiulio Verno kūrinių. Tačiau nesusiformavusio klubo narių ta istorija, kurią pastoviai skaičiau susitikimų metu, buvo itin palankiai sutikta... Tų metų pabaigoje vietiniame Telšių rajono laikraštyje “Komunizmo švyturys” (vėliau jis vadintas “Telšių laikraščiu” (1990 m.), o dabar jis pakrikštytas apskrities laikraščiu “Kalvotoji Žemaitija”) perskaitėme žinutę – kvietimą. Tas straipsnelis pasakojo apie įsteigtą rajono literatų klubą “Šatrija”, kuriam vadovavo talentingas poetas Vitalijus Dacys. Mes norėjome į šį klubą įstoti ir patobulinti savo literatūrinius gebėjimus. Todėl skubiai parašėme laišką su pareikštu noru tapti organizacijos nariais. Laišką išsiuntėme tų metų gruodžio 30 d.. Tačiau atsakymo sulaukėme negreitai. 1987 m. žiemos pabaigoje sulaukėme laiško iš minėtojo klubo, kuriame buvo prašoma atsiųsti kūrinių. Ir P.Jankauskas, ir aš suskatome atrinkinėti apsakymus. Kai ką netgi specialiai parašėme ir, neilgai trukus, viską kuo skubiausiai išsiuntėme. Šį kartą atsakymo sulaukėme tik 1988 m. gegužės mėnesį (apie tai bus šiek tiek vėliau). Šiek tiek nusiminę, vis nesulaukdami žinių iš Telšių, ėmėme galvoti apie fantastikos mėgėjų klubo steigimą. Mes, pažymėtina, iki pat 1987 m. vidurio neturėjome JOKIOS informacijos apie kitas Lietuvoje gyvavusias fantastikos mėgėjų organizacijas. Prisigalvojome įvairiausių nerealių idėjų kaip susirasti fantastikos mėgėjus. Todėl ketinome konstruoti nedidelį oro balioną prie kurio gondolos galvojome pririšti laiškus su kreipimaisi į “Nežinomus Fantastus”, tikėdamiesi, kad tokiu būdu kas nors atras nukritusį skraidymo aparatą ir perskaitys pririštus tekstus. Gal tarp tų skaitytojų atsirastų ir fantastikos mėgėjų? Sumanymas nebuvo įgyvendintas dėl fizikos žinių trūkumo. Mes ir patys suvokėme, kad pradėtas gaminti aparatas bus sunkus ir jis niekada nepakils į orą. Būta ir daugiau panašių utopinių projektų, tačiau jie visi netrukus būdavo atmesti kaip neįvykdomi. Todėl realiausia buvo patiems įkurti klubą, nes Viešvėnuose jau būta šiek tiek fantastikos gerbėjų. Ta mintis ne vienam buvo sukirbėjusi galvoje tik perskaičius žinutę apie literatų klubą Telšiuose. Didelių lūkesčių suteikė Petro brolis Stasys, kuris 1986 – jų pabaigoje parašė pusiau nuotykinį, pusiau fantastinį rašinį, kurio turinys mus likusius labai suintrigavo. Pats labai laukdavau tų įsimintinų skaitymų, kurie vykdavo P.Jankausko namuose. Tų pasibuvimų metu savo “šedevrus” dėstėme kiekvienas iš trijulės. 1987 metų pavasarį . S.Jankauskas mūsų vertinimui pateikė ir grynai fantastinį rašinį. Tuo metu vyko kažkas panašaus į literatūrines varžytuves. Prisimenu, kad tuo laikotarpiu rašiau gausiai iliustruotą dvejų dalių nuotykinės fantastikos rašliavą, pavadintą “Paslaptingoji Dema”. Dar nebaigtus kūrinius skaitėme pakaitomis, o paskui įvertindavome išgirstus skyrius. Skaitymai vykdavo vos ne kasdien. Stasys netgi šių dienų vertinimu rašė vaizdingiau ir įtaigiau. Jo kūrinio siužetas buvo originalesnis už mano ir P.Jankausko, nes mažiau įtakotas perskaitytų knygų, nors šis buvęs fantastikos mėgėjas ir mėgo skaityti labai daug. Gaila, kad jo tas romanas taip ir nebuvo užbaigtas. Mano rašiniuose trūko originalumo, tačiau dinamiškas, lakoniškai išdėstytas “Demos...” siužetas ir piešiniai (jų būta 10, du iš jų sukūrė Petras) bei su jais ir kūrinio turiniu susietas kadaise sukurtas “Maradlapis” su savo įsimintina Filoderko jūra, pabaisomis, ateiviais, klastingais laukiniais ir nuolat persekiojančiais herojus priešais, kompensavo visus didesnius trūkumus. Be to, tai buvo išbaigto siužeto mėginimas. P.Jankauskas tuo metu jautėsi šiek tiek pavargęs ir nusivylęs savo literatūriniais mėginimais, nes jam nesisekė sukurti pakankamai įdomaus rašinio. Jam tuo metu trūko idėjų ir įkvėpimo, tad su draugišku pavydo stebėjo mano bei savo brolio “kūrybines lenktynes”... Kad taip buvo, galima suprasti paskaičius P.Jankausko apysaką “Žakas Paganelis ir jo draugai” - tipiškas tik tiems seniems laikams būdingas “kopijacinis” rašinys, kokių ir pats buvau krūvą “primarginęs”. Kiek įdomesnis nebaigtas jo rašinys “Penki erenautai” - fantastinė ir neplagijuota istorija su robinzonados elementais. Be literatūrinių bandymų 1986 m., ir vėlesniais laikais, išpopuliarėjo savotiškų “Karių ir magų” ("Kariai ir magai" - fantastinis vaidmenų žaidimas, kuriam vadovauja žaidimo meistras, sukuriantis žaidimo pasaulį, o žaidėjai turi įvykdyti įvairias misijas, išvaidindami savo sukurtus herojus) lauko žaidynių variantai. Mes, penki vietiniai, buvome sukūrę vos ne karinę organizaciją, kuriai vienu metu teko vadovauti pačiam. Dėl to braižiau Viešvėnų pušynėlio žemėlapius, pastatų, miestelio šiaurės rytinės dalies išplanavimo brėžinius, strategijos planus (“kariavome” prieš netoliese buvusį “dvarą”) sudariau tam tikrus visos šios grupės “įstatymus” ir netgi savotišką “baudžiamąjį kodeksą”. Kiekvienas gaminomės ginklus (primityvius lankus, ietis, darėmės skydus) ir kitą atributiką. Per visą tų “lauko žaidynių” istoriją būta neformalaus “P.A.S.K.V.” (“Petro, Arnoldo ir Stasio Karinis Vienetas”, gyvavęs apie 1986 m.) junginio, kuris mėgino leisti nedidelius “Kovos lapelius” (redaktorius Stasys Jankauskas, jis berods ir vadovavo visai “šutvei”), - čia skelbtos naujienos, nutarimai, anekdotai. Vėliau “veikė” “APARČ” darinys (pavadinimas sudarytas pagal pirmąsias vietinių fantastikos (ir ne tik) mėgėjų vardų raides). Viešvėnų pušynas buvo padalytas administraciškai ir atskirą sritį kiekvienas atskirai turėjome kontroliuoti, tvarkyti, tyrinėti, reiškia, "valdyti". Tokie keisti kartografiniai - politiniai planai ir sumanymai išliko iki šių dienų (žemėlapiuose ir užrašų pavidalo). "Organizacija" buvo įkūrusi savo pastovią būstinę pušyne, kur (ypač žiemą, kai būdavo pašalę) įžiebę laužą smagiai sukirsdavome keptas bulves ir lašinius, patirdavome smagių nuotykių. Tačiau ir vienoje, ir kitoje žaidybinėje organizacijoje fantastikos nebuvo labai daug. Dažniausiai buvo vaidinami indėnai arba vyko Ž.Verno fantastinių kūrinių motyvais parengtos pramoginės žaidynės. Tais laikais netgi pušyno atskirosios teritorijos pavadintos pagal tuose romanuose paminėtas vietoves. Tik vėliau sukurti specialūs fantastiniai pavadinimai (pušynas – Sojola, netoli jo esanti teritorija su tvenkiniu - Flagaka ir panašiai, tačiau išliko vadinamasis Franklino kalnas prie pat pušyno masyvo...). Žodžiu, nė vienam netrūko fantazijos, kuriant įvairiausius pavadinimus. Taigi, jau būta tam tikrų teigiamų reiškinių, kurie tiek man, tiek Petrui nebedavė ramybės. Mes norėjome įkurti tikrą fantastų klubą, tačiau nelabai įsivaizdavome kaip tai padaryti. Kas šiuo klausimu patartų – nežinojome. Todėl iš pradžių 1987 m. pavasarį vėl pradėjome leisti naujus fantastinius fenzinus. Tai buvo rankraštiniai leidiniai. Petras Jankauskas balandžio mėnesį išleido vieną “Mūsų pastogės” numerį. Šis buvo 12 puslapių (be viršelių) sąsiuvinio formato fantastikai skirtas leidinys, paruoštas vienu egzemplioriu. Žurnaliukas pažymėtas AKPJ ženklu. Numeryje leidėjas pateikė savo kūrybos apysakos pradžią, atsakymus į mano pateiktos anketos, kuri buvo spausdinta viename iš tais laikais leistų fenzinų, atsakymus, išdėstė fantastinius pavadinimus, publikavo kritinį straipsnį, analizuojantį “Paslaptingosios Demos” esminius trūkumus ir nupiešė daug originalių fantastlapių. Fenzine autorius mėgina apžvelgti savo ir mano kūrybos istoriją, ją chronologizuoja. Jis rašo naiviai, tačiau kaip ir daugelį dalykų tuo metu nuoširdžiai ir originaliai: “Mūsų kūryba skirstoma į keturias "eras": 1 era, kai nebuvo jokių problemų dėl klaidų, stiliaus, pokalbių. Per šią erą mūsų kūryba susilaukė nemažo atgarsio; 2 era – prasidėjo mūsų kūrybinės nuotrupos, galvojome siųsti į žurnalus labai nesąmoningus kūrinius. Šiuo laiku, Arnoldai, parašei (...) “Lioną”. 3 era (...) . Aš tuo metu parašiau geriausią kūrinį (...), o jūs parašėte rekordininkę “Paslaptingoji Dema”. Na, o ketvirtoji era - tai tavo pradėtas, bet nebaigtas, mano kiek senesnis ir nepabaigtas ir tas kūrinys, kurį tu dabar rašai. Šioje eroje viskas yra turbūt gerai apgalvojama apie kūrinio pasekmes, ateitį...” Leidinį puošė tušinuku pieštos iliustracijos. Kartografinės fantastikos darbai, atlikti spalvinimo priemonėmis. “Mūsų pastogėje” vienas kartografinės fantastikos kūrinys patalpintas su specialiu aprašymu – komentaru (“Sala Lolė”) - tikras kartofantijos apsakymas. Leidinys dėl nežinomų priežasčių toliau nebuvo leidžiamas. Tuo tarpu pats jau kurį laiką redagavau vien tik fantastikai skirtą nedidelės apimties laikraštuką “Kibirkštis”. Kai buvo išleista “Mūsų pastogė”, jau buvo išėję 4 mėgėjiški “Kibirkšties” numeriai. Nuo kada buvo pradėtas leisti šis fenzinas – neaišku, nes iki šių dienų pas mane neišliko nė vieno minėto leidinio numerio – tik vienas nedidelis per kalkę kopijuotas fragmentas. Tačiau pagal jau seniau spausdintus apžvalginius straipsnius “Denebolos šviesoje” (1996 m.) ir “Vilties daige” bei kitus šaltinius, galima teigti, kad fenzinas buvo išleistas 3 egz. tiražu, o pasirodė apie 6 - 7 jo numeriai tų metų balandžio – gegužės mėnesiais. Fenzine dominavo mano literatūrinė kūryba. Tai pirmasis mėgėjiškas laikraštukas, pastoviai talpinęs kartografinę fantastiką. Jai skelbti laikraštėlyje buvo įsteigta nuolatinė rubrika “Valstybės iš mano žemėlapio”, kur publikuota ištisa fantastlapių serija. P.Jankauskas nustojęs leisti “Mūsų pastogę” 1987m. gegužės 16 d. skaitytojams pateikė naują, tačiau kur kas mažesnės apimties produktą – 4 puslapių apimties “AKPJ”. Buvo parengti ir išleisti 3 fenzino numeriai. Paskutinis iš jų pasirodė gegužės 29 dieną. Laikraštuko formatas toks pat kaip ir ankstesniųjų. Leidėjas skaitytojams atsako į mano leidiniuose pateiktus klausimus, spausdino savo literatūrinės kūrybos pluoštelį, talpino nedidelės apimties kritinius straipsnelius literatūrinėmis temomis, anketą ir vieną spalvotą istorinį fantastlapį. “AKPJ” rengtas vieno egzemplioriaus tiražu. Pastebėtina, kad tų 1987 m. pavasarį leisti fenzinai, kaip ir ankstesnieji, buvo vienintelis būdas skelbti asmeninę kūrybą, ja keistis. Leidinių numeriais dalintasi tarsi laiškais. Tačiau tie “laiškai” pelnytai įgijo mėgėjiškų leidinių reputaciją ir juos skaitė ne tik vienas adresatas. Be to, fenzinai turėjo tam tikrus pavadinimus, buvo numeruojami, juose pateikti ir kiti spaudiniams būdingi duomenys. Artėjant vasarai fenzinų leidyba vėl trumpam užgeso. Vasaros metu organizuoti žygiai dviračiais, kelionės kiauradugnėmis guminėmis valtimis (būta daugybė nuotykių, kartą vos nepriburbuliavom), surengtas 64 kilometrų ilgio “super maratonas” dviračiais po Telšių rajoną, montuota spec. ryšio sistema nuo mano kambario iki Petro namo: nutiesta mechaninio ryšio sistema, kuria buvo galima pasiųsti žinutes ar netgi knygas (patyrėm daug vargo ir juoko, kai vadinamoji ryšio sistema "lūždavo", nutrūkdavo ar dar kaip kitaip “pakibdavo”. Tuo laikotarpiu buvo kuriami nauji fantastlapiai, nupiešėm daug fantastinės pakraipos piešinių ir vėl, kaip visada, pasipylė naujų literatūrinių mėginimų. Kai mano namuose atsirado spausdinimo mašinėlė, netrukus vėl atsinaujino fenzinų leidyba. Nepaisant to, kad to aparato šriftas ir buvo rusiškas, nusprendžiau vis vien leisti naują fenziną. Tai įvyko 1987 m. rugsėjo 21 d.. Šią dieną buvo išspausdinta vos vieno lapo apimties “Akapėja”, o pirmasis numeris spausdintas ne tik rusiškais spaudmenimis, bet ir rusų kalba. Antrajame numeryje tekstas lietuviškas, bet raidės rusiškos – visai kaip devynioliktojo amžiaus antrosios pusės Lietuvoje “graždanka” išleisti cariniai leidiniai. Kodėl toliau nebuvo leidžiama “Akapėja”? Iš mano namų buvo išvežta minėtoji spausdinimo mašinėlė, todėl susidomėjimas bet kokia leidyba greitai išblėso. Mano bičiulis Petras mėgėjiškų leidinių rudenį nebeleido. Stasys buvo paimtas į tarybinę kariuomenę, tad jo įdomi ir aktyvi feniška veikla netrukus nutrūko visiems laikams. Kas vyko toliau? Iki metų pabaigos AKPJ “organizacijos” nariai užsiėmė kitokia fantastine kūryba. Buvo kuriami apsakymai, braižomi fantastlapiai, gausiai tapomi didelio formato (netgi vatmano lapo dydžio) realistiniai peizažai ir fantastiniai paveikslai guašu ir akvarele, flomasteriais bei kitomis priemonėmis. Tais metais (vasarą) aš ir P.Jankauskas pirmą kartą pamėginome išrinkti to laikotarpio populiariausius ir originaliausius fantastinius pavadinimus – nesamų žemių vietovardžius. Buvo sudarytas dešimtukas. Tačiau pastarasis konkursas dar ilgokai laukė savo dienos, o ji, kaip minėta, buvo tik 1989 m., nors 1988 m. pats dar kartą pamėginau išrinkti fantastinių pavadinimų dešimtukus. Taip pat tais metais sukūriau pirmą fantastinį stalo strateginį žaidimą “Kosmobilių karas”. Pastarąjį dažnai žaidžiau su Žaneta Gasyte ir Petru Jankausku. Dvejų draugų kūrybinį gyvenimą kuriam laikui itin pagyvino mano sugrįžimas mokytis į Viešvėnų vidurinę mokyklą (metus mokiausi Luokėje, nes iki 1987 m. pavasario Viešvėnuose vis dar būta tik devynmetės). Abu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai pateikėme savos kūrybos pluoštelį. Perskaičiusi maniškio rankraštinio rinkinėlio “Zodiako ženklai” rašliavą, kelis apsakymus ištaisė ir pakomentavo esmines klaidas. Vienas iš apsakymų “Siautėjantis badas ir... mirtis” buvo iš naujo perrašytas ir šį norintys galėjo pasiskaityti kabėjusį mokyklos stende. Stendą papuošiau ir to kūrinio iliustracijomis. Ši publikacija, nors ir mokyklos ribose, man buvo pirmas viešas pasirodymas. Vėliau tas rašinys buvo siųstas į “Moksleivį”, tačiau vėlgi nepavyko ten “prasimušti”. Petro Jankausko kūryba tos pačios mokytojos buvo įvertinta kur kas griežčiau, todėl rašinių autorius įklimpo į pesimizmą ir kūrybinės veiklos ėmėsi tik kitų metų pavasarį. Mes nedalyvavome 1987 m. organizuotame respublikiniame konkurse “Visata ir žmogus” apie kurio egzistavimą perskaitėme tuo metu ėjusioje “Komjaunimo tiesoje”, nors ilgai galvojome tai padaryti. Abu aiškiai suvokėme, kad turimi literatūriniai bandymai dar yra silpnoki ir reikalauja geroko redagavimo, nors pats jau buvau paruošęs kelis specialiai parengtus apsakymus, kurie dabar kelia beveik vien tik juoką... 1987 metais rašiau į žurnalą “Mokslas ir gyvenimas”, klausdamas kur slypi fantastikos pasaulyje ir Lietuvoje ištakos. Netrukus gavau įdomų ir pakankamai suprantamą atsakymą su datomis, pavadinimais, pavardėmis. Laišką pasirašė nežinomasis inicialais M.K..

Sunki buvo 1988 m. pradžia. Žiemą tik vienas iš Viešvėnuose gyvenusių fantastikos mėgėjų mėginau kažin ką nuveikti. Pirma atgimstančios veiklos paukštė – sąsiuvinio formato fantastinis fenzinas “Fantastikos horizontai”, pasaulį išvydęs 1988 01 16 d.. Leidinukas išėjo 2 egzempliorių tiražu, jį sudarė 24 puslapiai, visi rašyti ranka. Šitame mėgėjiškame žurnaliuke pateikiau ištisą straipsnių ciklą: “Problema kūryboje”, “Piešime”, “Kita veikla”. Visose trejuose dalyse apžvelgta bendra AKPJ veiklos istorija, mėginama rasti išeičių iš susidariusios neaiškios ir į aklavietę orientuotos situacijos. Juk patys nebuvome suradę daugiau bendraminčių, kurie save skirtų fantastikai, o mūsų kūryba iki tol tebuvo embriono stadijoje, vis dar “neprinokusi”. Ciklas baigiamas mintimis apie kartografinę fantastiką. Apie ją rašyta pirmą kartą gan kritiškai: “Žemėlapiai – tai neįprasta veiklos sritis. Respublikoje iš milijono gal tik keli tuo užsiiminėja. Tačiau tai būtų tik pusė bėdos. Mes juk “nukariaujame” Rusiją, kitas šalis; mūsų Lietuva nukariauja visą pasaulį. O tai yra nelegalu (...). Mes per šitokią veiklą su žemiškaisiais kontūriniais žemėlapiais galime sėstis į kalėjimą. Žemėlapiai, kuriuos mes vadiname fantastiniais, kitaplanetiškais, beveik nepavojingi, nes čia nėra vaizduojama ir provokuojama (...) Rusija, nekariaujame prieš ją. Jei milicija ir juos pamatytų, tai mus palaikytų kvailiais ir tiek. Tačiau sutinku su tavimi (nuoroda į P.Jankauską. Aut. past.), kad nereikia masiškai jų piešti, juk jokios naudos neduoda ne tik mums, bet ir visuomenei. Šitokie žemėlapiai (...) gali praversti rašant fantastinius kūrinius, kurių veiksmas tarkim, vyksta tam tikro tokio fantastinio pasaulio vietoje...” Toliau leidinyje seka “Svarbioji anketa” į kurią fantastikos bičiulis Petras atsakė raštu. Į anketą vėliau ir pats pamėginau atsakyti. Kas tai per anketa? Ko ja siekta? Dauguma pateiktų klausimų susiję su literatūrine kūryba, to laikmečio dvejų fantastų dailės bandymais, kūrybinėmis problemomis bei kitomis aktualijomis, perskaitytomis knygomis, regėtais kino filmais. Ši ilga anketa užėmė net 4 puslapius. Fenzine spausdintas apsakymo fragmentas “Karas pašalinio akimis”, publikacija “Dailė”, kurioje mėginama aiškinti kaip piešti. Šį straipsniuką puošia fantastinis piešinys. Po to seka “Kronika” - naujienų skyrelis, “Skaitytų knygų santrauka”, kurioje rašoma apie H.Velso “Nematomą žmogų” ir H.Ranko “Galingųjų bejėgiškumą”. Toliau seka “Kritikierius”, “Įvairūs niekam tikę pavadinimai” su paaiškinimais bei mintis apie fantastinių pavadinimų ir idėjų registravimą. Paskutiniajame viršelyje – turinys, o gale – fantastiškai perkurtas “Internacionalas” - “Pirmyn fantastai nužemintieji” - ko gero bene pirmas filksingo atvejis Lietuvoje (fliksingas - šiuo metu fantastų pasibuvimuose populiarus reiškinys, kuomet dainuojamos realios liaudies ar estrados dainos, tačiau pakeičiami jų tekstai humoristiniais - fantastiniais; sumanymas atkeliavo iš Amerikos ir Vakarų Europos). Taigi, “Fantastikos horizontai” nuo anksčiau leistų fenzinų skiriasi straipsnių gausa, apimtimi ir keliomis į akis krentančiomis naujovėmis:

· Pirmąkart prabilta apie kartografinę fantastiką;

· Leidinyje pirmą kartą Lietuvoje pateiktas filksingo kūrinys;

· Publikuota fantastinių knygų apžvalga;

Fenzinų leidyba atgimė tik kitų, 1989 metų pavasarį. Apie tai bus rašoma jau kitoje straipsnio dalyje. Tuo tarpu glaustai apžvelgsiu likusius 1988 m. mėnesius. Tais metais būta net kelių svarbių vietiniams fantastikos mėgėjams įvykių. Įsimintinas tas faktas, kad gegužės 7 dieną aš su P.Jankausku sukūrėme savo, kaip savitos dvinarės organizacijos, vėliavą, kurią sudarė dvi horizontalios juostos: viršuje balta spalva, apačioje – melsva. Baltame fone būta inicialų AKPJ, užrašytų rudais dažais, nors pagal pradinį projektą antraštė turėjo būti raudona. Ši pasiūta vėliava kabėjo Viešvėnų pušynėlyje iškelta į aukštą pušį, augančios ant kalvelės, šalimais žydų kapinių... Kalbant apie simboliką, galima paminėti, kad iki tol abu jau seniai mėginome susikurti savo ženklus – vėliavas. Prie šio sumanymo buvo prisijungęs Petro brolis Antanas. Su Petru tais pačiais metais pamėginome sukurti būsimojo Viešvėnų fantastų suvienijimo centro “Fajetai” emblemą – keturjuostę vėliavą, kurioje puikavosi ... fantastinių knygų serijos ”Zenitas” ženklas ir klubo pavadinimas. Tą patį gegužės mėnesį mes pagaliau sulaukėme laiško iš V.Dacio, o liepos 20 dieną susitikome Telšiuose jo darbo kabinete (tuo metu šis žmogus dirbo redaktoriumi laikraštyje “Mastiečių žodis”). Pokalbis buvo dalykiškas. V.Dacys įvertino 1987 m. mūsų siųstą rašliavą, palygino tų rašinių stilistiką ir apibūdino pagrindinius trūkumus, pasiūlė toliau kurti. Po to, jis rekomendavo kreiptis į Telšiuose dirbantį žurnalistą A.Ivoncių, kuris seniau rašęs fantastiką ir kažkada spausdinosi įvairiuose leidiniuose. Gal jis profesionaliau patars kaip rašyti geresnę fantastiką? Tačiau į jį nesikreipėme, nes realiai nepažinojome šio žmogaus, gal būt į jį nesikreipėm dar ir dėl to, kad mums pritrūko ryžto. Nepaisant patirtos kritikos, abudu namo grįžome puikiomis nuotaikomis, vis dėlto atsigavę. Dėl to kitais mėnesiais prirašėme krūvelę įvairaus lygio fantastikos. P.Jankauskas sukūrė “Mėlynųjų veidų” seriją iš kurios ryškiausiai išsiskyrė apysakos “Vilko kauksmas”, “Perlūžusi strėlė”, “Per Perlua Misusipą” ir keletas neilgų apsakymų. Šie P.Jankausko kūriniai pasižymėjo aiškia logika, pakankamai vaizdinga kalba ir įdomiais nuotykiniais – fantastiniais siužetais. Pats parašiau “Mes - ne dievai” keturių dalių fantastinę istoriją, kuri šių dienų akimis atrodo sausas ir itin taisytinas rašinys, tačiau įdomus savo naujomis idėjomis bei turiniu, bet ne kalba ir stilistika. Pagal šį rašinį vėliau mėginta sukurti muziką. Kitas baigtas literatūrinis bandymas – kosminė robinzonada – “Ma Ki Neto žemė”. Anksčiau rašiau paslaptingą kosminės fantastikos istoriją “Pietų Drenoblyje” apie paslaptingus humanoidus apsireiškusius žemiečių bazėje - bene pirmą siaubo fantastikos bandymą savo kūryboje. Tais laikais itin “svaigome” dėl “Zenito” serijos ir lietuvių autorių fantastinių knygų, sukūrėme milžiniškų fantastlapių (Petras nubraižė (šiek tiek prie jo sumanymo prisidėjau ir pats) vieną įspūdingo dydžio kartografinės fantastikos darbą, kelis nedidelius fentezi stiliaus išgalvotų kraštų žemėlapius, o pats kūriau savo “Superfantastlapį – Didijį Maradlapį”, nes požiūris į šią alternatyvią fantastiką jau buvo šiek tiek pasikeitęs teigiama, optimistine linkme. Rašiau vėlesniais laikais užbaigtą “Gua Valeinarį”, kuris buvo publikuotas Pakruojiečių fantastų “Varūnoje”, 1994 m.). Bendrai kūrėme vieną fantastinį žemėlapį, populiariai vadintą “Sopotamo - Minigalo antigeležinkelininkų karai”. Prie mūsų kompanijos netrukus prisidėjo mano sesuo Žaneta. Ji pamėgino ir pati rašyti. Tie pirmieji jos apsakymukai buvo dažniausiai neišbaigti. Vėlesniais laikais ji mokėsi kartografinės fantastikos. Dar galima trumpai paminėti apie įvairius “mokslus”, kuriais užsiėmėm tais mokykliniais laikais. Su Petru, o vėliau ir su Žaneta rimtai užsiimdavome papildomu mokymusi. Dažniausiai mokyti tekdavo man. Tarp mokomų dalykų būta net fantastikos pagrindų, kartografinės fantastikos, fantastinių kalbų mokslo, kūrybos pagrindų. Su Petru buvome prikūrę įvairiausių išgalvotų dalykų, kurie dabar kelia tik šypseną. Žinomiausia ir labiausiai ištobulinta – vadinamoji fongo kalba O šiaip daugelis tų dalykų buvo dėstomi pakankamai mėgėjiškai ir nesistemingai. Gal dėlto tos pamokos neužsitęsdavo ilgai, o kursą dažnai tekdavo nutraukti. Vienas iš svarbesnių tų laikų įvykių – laida moksleiviams per respublikinį radiją. Pamenu, kad prieš kurį laiką buvau ten siuntęs laišką, klausdamas redakcijos ar fantastinė literatūra yra tik vaikų ir paauglių skaitalas, ar ja yra normalu domėtis? Mano nustebimui į viešai perskaityto laiško klausimus atsakė rašytojas fantastas Banguolis Balaševičius, vienareikšmiškai teigdamas, kad fantastika gali domėtis ir užsiiminėti bet kas, kas neabejingas fantastikai, tai nėra gėda... Turėdami tokį patirties ir veiklos istorijos kraitį, netrukus turėjome įžengti į 1989 metus. P. Jankauskas rašė įdomius fantastinius rašinius, aš – apsakymą “Dienos ir naktys Oldaraboje”, kurį vėliau siunčiau į “Visatos ir žmogaus” konkursą, Vilniun. Kartu su bičiuliu prieš pat metų pabaigą ėmėmės bendro projekto – fantastinės apysakos “Žmogus gamtos tvarinys”. Parašę pirmą kūrinio dalį, pamenu, buvome susipykę. Ir visai dėl nieko – bendrai rašydami dažnai nesutardavome dėl sakinių struktūros, kai kurių išsireiškimų, žodžių, nors dėl siužeto vingių visai nekilo problemų. Kartą apsižodžiavom, todėl finale rašinys taip ir liko nepabaigtas, nors tas bandymas liko bene geriausias per visą panašių eksperimentų istoriją. Rašyti bendrą kūrinį, jau minėjau, buvo ne retas reiškinys mūsų vadinamosios kūrybos istorijoje. Tokių sumanymų būta kasmet, nuo pat 1986 metų pavasario. Kai kurie projektai buvo vystomi kaip kartografinės fantastikos ir fantastinės prozos sumanymai, tačiau iki pat 1989 m. nė vienas užmojis taip ir nebuvo “pritemtas” iki galo, kaip ir žymusis romanas “Amžinasis variklis”, kuriuo, nors ir nebaigtu, kažkodėl labai žavėjomės. Tai turėjo būti romantikos ir nuotykių persmelktas fantastinis kūrinys, kurio veiksmas vyktų 21 amžiaus pradžios Viešvėnuose. Rašinio personažai - ateities paaugliai ir net mes du...

2.4  VĖLYVASIS AKPJ  PERIODAS. VIS DAR BE KLUBO. 1989 - 1991.

Mes dar ilgokai gyvenome neišaugtų marškinėlių “epochoje”. Tik 1989 m įnešė naujų pokyčių.  1989 metų pradžia nebuvo labai turtinga įvykiais. Tačiau būta dalykų, kurie smarkiai įtakojo mūsų ateitį. Svarbiausias iš jų - sausio pabaigoje gautas laiškas iš Vilniaus. Vietiniai fantastikos mėgėjai voke rado "Informacinį laišką", kurį parengė ir išleido Vilniaus fantastų klubo "Dorado", kuriam tuo metu vadovavo G.Beresnevičius - ilgametis to klubo vadovas, nariai. Viešvėniškius fantastus nustebino tai, kad leidinyje daug naujienų apie Lietuvišką fantastikos mėgėjų karalystę: veikiančius klubus bei jų veiklą. Aš iš tėvų iškaulijau kelis rublius ir užsiprenumeravau tą leidinį. Su juo nesiskyriau iki paskutiniojo numerio, kuris pasirodė 1998 m.

Nuo antrojo numerio vilniečių fenzinas pervadintas į "InfoSFera". 1989 m. vos tik gavęs tą laikraštuką nusinešiau pas P.Jankauską. Aptarti buvo ką. Kurį laiką nežinojome ką daryti: samyšis galvose buvo pakankamas, kad nežinotume kokios veiklos toliau imtis. Iš pradžių nusprendėme sudalyvauti paskelbtame ir į pabaigą artėjančiame "Visatos ir žmogaus" konkurse. Tą kartą abu išsiuntėme paskutinius kūrinius: aš apsakymą "Dienos ir naktys Oldaraboje", Petras - vieną savo apsakymą. Po kurio laiko sulaukėme dar vieno laiško - šį kartą su užsakyta "InfoSFera". Taip pat ten būta kvietimo į anksčiau minėto konkurso rezultatų aptarimą bei nugalėtojų apdovanojimo ceremoniją. Renginys įvyko 1989 balandžio 21 dieną. Pavasaris atėjo nelabai vėsus. Tačiau ta išvyka man pasitaikė permaininga ir nuotykinga. Visgi į Vilnių važiavau vienas, miesto visiškai nepažinojau, tad nuvykus teko ilgokai paklaidžioti, kol radau renginio vietą, o vėliau ir kur apsinakvoti. Konkurso rezultatų aptarimo metu paaiškėjo, kad tik pačiam pavyko pasiekti apčiuopiamų rezultatų - už tą menką konkursui pateiktą kūrinį skyrė antrą vietą ir deja, tai aukščiausias pasiekimas, kokį tik pavyko pasiekti per visą domėjimosi fantastika ir kūrybos laikotarpį. Pamenu, kad diplomą ir prizą įteikė "Žinijos" draugijos atstovas Saulius Kanišauskas bei anksčiau minėtas Gediminas Beresnevičius. Tai buvo neregėtas tų laikų laimėjimas, kuris ilgam paliko žyme tiek mano asmeninėj kūryboj, tiek ir P.Jankausko kūrybinėje veikloje, tiek ir ateityje kuriantis Žemaitijos fantastų klubui...

Man grįžus iš sostinės, Petras Jankauskas ir Žaneta Gasytė parašė nemažai fantastinių kūrinių. Galbūt juos paveikė ir žinia, kurią su įvairiais įspūdžiais parsivežiau namo. Vėliau nekantriai laukdavome kiekvienos "InfoSFeros" pasirodymo, studijavome bene kiekvieną ten publikuotą straipsnelį, kūrinį, iliustracijas. Paskui apžvelgsiu pirmuosius išleistus to leidinio numerius, kurie labiausiai paveikė vietinių fantastų veiklą.

1989 m. visa mūsų trijulė parašėm nemažai įvairios fantastikos. Svarbiausi to laikotarpio kūriniai: Žanetos Gasytės apsakymas "Genzulitų auka", maniškiai "Praėjo du šimtai metų" (fantastika indėnų tematika), "Bedievių pasaulyje" (naivus apsakymas apie nužmogėjusią žmonių koloniją), apysaka "Kodėl?" (istorija apie partijų rietenų sužlugdytą planetą ir suniokotą vietinę civilizaciją), tos istorijos nebaigta kurti priešistorė "Kodėl? I" bei apsakymai "Dinera" ("Blizgančių būstų paslaptis"). Ir Petras, ir aš pats kūrėme eilėraščius, kurie dažniausiai buvo ekologine tematika, apie degradavusią visuomenę.

1989 m. gegužės antrojoje pusėje susidomėjau to mėnesio "InfoSFeroje" išspausdinta anketa, netrukus parašiau pirmą laišką į to leidinio redakciją. Iš tikrųjų laiškas buvo adresuotas G.Beresnevičiui. Laiške išdėsčiau mintis apie tai, kas labiausiai jaudino tų laikų fantastikoje. Keista, bet įvyko atgalinis kontaktas. Tai įvyko burželio pradžioje. Nuo tos dienos rečiau ar dažniau palaikau kontaktus su šiuo svarbiu Lietuvos fantastikos plėtotei žmogumi. Tuo metu susirašynėjau ir su kitais tuo laikotarpiu besireiškusiais fantastikos gerbėjais: Sauliu Štulu ir Egidijumi Kaukėnu su kuriuo pavyko susitikti tik tolimesnėje ateityje.

Žaneta Gasytė ir Petras Jankauskas vis dar neskubėjo aktyviai dalyvauti Lietuvos fantastikos mėgėjų judėjimo veikloje. Jiedu užsiėmė asmenine kūryba, leidinių skaitymu, filmų peržiūromis ir kitkuo. Tačiau mūsų visų veikla neapsiribojo vien tik tuo. Tiek ir pats, tiek ir Petras, įtakojami to meto įvykių, išleidome naujus mėgėjiškus laikraštukus, išleistus vos keliais egzemplioriais. P.Jankauskas - savo "N.N.N.", O aš - "NAF" (NVAF - "ne vien apie fantastiką") su literatūriniu priedu "Laisvasis skyrelis", kuriame publikuotas vos vienas mano apsakymas -"Tirio kalnai". Abu minėti laikraštukai buvo to laikmečio produktai, nekopijuojantys "InfoSFeros" nei savo turiniu, nei išvaizda, nei kitais elementais, būdingais vilniečių leidiniui. Tai vietinės reikšmės rankraštiniai mėgėjiški laikraštukai, atspindintys ganėtinai izoliuotą kelių fantastikos mėgėjų gyvenimą, kur vis dar verdama vienose ir tose pačiose sultyse. Tačiau ir dabar galiu teigti, kad tie fenzinai atliko savo funkciją, kuri, visų pirma, informacijos perteikimo ir išsaugojimo. Juos leidome lygiai taip pat nuoširdžiai, be dirbtinumų, kaip ir ankstesniuosius. Kurgi geriau, jei ne tokiuose laikraštukuose galėjom užfiksuoti ir dalintis savo išmintimi, kūryba bei visa kita, juolab, kad užrašytas žodis žymiai ilgaamžiškesnis už tik ištartąjį. Su Petru Jankausku vos ne kasdien susitikinėdavau ir generuodavau įvairiapusę kūrybinę - pramoginę veiklą nuo pat 1986 m. Ko gero nebuvo savaitės, kai mes nekalbėdavom ir nediskutuodavom apie su fantastika susijusius dalykus. Nuolat domėjomės viens kito kūrybos vaisiais. Tik po "Visatos ir žmogaus" konkurso vis rečiau viens kitam pradėjome skaityti savo kūrinius (savotiška konkurencijos baimė), juolab, kad nuspręsta dalyvauti kituose panašaus pobūdžio konkursuose. Kur kas atviresnė ir laisvesnė veikla pasireiškė kitur - kūrėme muziką, piešėme ir tapėme, kūrėme fantastinio pobūdžio žemėlapius, žaidėme įvairiausius žaidimus ir tai nebuvo nuo viens kito slepiama. Kiek atviriau literatūriniai užsiėmimai pasireiškė tarp manes ir Žanetos Gasytės. Skaičiau jai savo tuo metu parašytus rašinius. Tais pačiais metais abu pamėginome kartu parašyti ne vieną bendrą kūrinį. Įsimintiniausias - apysaka "Ankerono žiedas" - sausokai ir sprangiu stiliumi sukurpta fantastinė istorija, kurios tik fragmentai gali pasirodyti pašaliniams įdomūs. Dar 1988 m. P.Jankauskas pradėjo rašyti savo vieną geriausiųjų kūrinių - ciklą "Mėlynieji veidai" (jį sudaro apysakos "Zemlianistas", "Vilko kauksmas" ir "Eksprindžis"). Ją rašydamas autorius ne kartą naudojosi savo nubraižytais fantastlapiais. Pats, kurdamas "Mes ne dievai" taipogi buvau sudaręs aprašomo pasaulio žemėlapius, tam, kad aiškiau pavaizduočiau kūrinio veiksmo vietą. Be to, tuos fantastinius žemėlapius braižiau ir su ta intencija, kad jie kūrinio publikavimo atveju taip pat bus spausdinami.

Tęsiant šios istorijos intarpą apie literatūrinius kūrinių ryšį su kartografine fantastika, galima paminėti ir kitus tekstus "Fajetų" klubo priešistorėje. 1984 metais, kai mėginau sukurti savo pirmajį fantastinį vaizdelį, nusipiešiau fantastinio pasaulio, kurį ketino tyrinėti ateities astronautai, žemėlapį. 1986 m. P.Jankauskas kurdamas savo "Galingoji Tonkija" irgi piešė fantastlapius. Tų pačių metų vasarą, kai buvo rašomas "Nuotykiai Teodoroje" (toks bendras to fantastinio projekto pavadinimas) taip pat prireikė žemėlapių. Kuriant anksčiau minėtą "žulvernistinę" rašliavą, sudaryti įvairūs salų žemėlapiai. Kai kūriau istoriją "Paslaptingoji Dema" (1987 - 1991 m., didesnė dalis parašyta 1987 m.) naudojausi 1986 m. sukurtu dideliu fantastiniu žemėlapiu "Maradlapis". Be keistų žemėlapių neapsiėjau ir rašydamas apsakymą "Penkios savaitės Lagroje" (1987). Teko girdėti, kad P.Jankauskas, rašydamas "Mėlynveidė mergička", kurią sudarė net 4 dalys, taip pat neapsiėjo be kartografinės fantastikos. Kuriant bendrus, kolektyvinius kūrinius, tokius kaip "Žmogus gamtos tvarinys", taipogi prireikė fantastlapių, kurie savotiškai padėjo orientuotis rašant ilgą kūrinį...

Grįžtant į 1989 m. visų pirma apžvelgsiu ką dar parašėme ir kokie įvykiai buvo svarbiausi. Bene ryškiausi to meto reiškiniai - naujų kūrinių gausa, fantastinių pavadinimų konkurso sumanymas, dalyvavimas fantastinių apsakymų konkurse "Dorado" ir kita. Tuo metu iki metų pabaigos vis dar buvome labai susidomėję atsiunčiamais "InfoSFeros" numeriais. Jau ir pats rašiau laiškus į to leidinio redakciją. Pirmąkart tame leidinyje mano mintys spausdintos tų metų vasarą. Kas vyko vėliau? P.Jankauskas toliau kūrė savo "Mėlynveidė mergičką", o aš suraičiau alternatyviame pasaulyje besirutuliojančią istoriją "Blizgančio cilindro paslaptis". Alternatyvių istorijų mūsuose būta ir daugiau, tiesa, rašytų vėlesniais laikais. Bet apie tai paminėsiu tik paskesnėse pasakojimo skyriuose. Vasaros pabaigoje kilo daug minčių fantastiniams tekstams. Parašiau kelis apsakymus "Dorado" konkursui: "Zemlianistų klausimas", "Paslaptingos mirtys arba dingęs laivas", "Nesusipratimas. Epsilonijos planeta", "Grenlano spąstai" ir "Embleitorinas". Tik pora kūrinių labiau pasisekė. Petras Jankauskas taipogi rašė kelis neilgus kūrinius, tačiau į jokį konkursą tais metais nesiuntė. Bene svarbiausias įvykis tų metų rudenį - nuo 1989 10 15 d. pradėtas organizuoti kuklus, tačiau neįprastas fantastinio pavadinimo konkursas, kurio sumanymo iniciatoriai buvo Petras bei aš. To konkurso esmė - išrinkti pačius originaliausius, savo prasmę turinčius pavadinimus ir sudaryti jų sąrašą - topą. Jau ir anksčiau patys mėginome kažką panašaus padaryti, tačiau metyt nebuvome tam dar pribrendę. Todėl tik 1989 m. ta idėja prigijo. Nuo tų metų iki 1992 m. gegužės tas konkursas vyko kas savaitę ir reguliariai. Be to, kiekvieno mėnesio pabaigoje buvo susumuojami mėnesio rezultatai ir vėlgi sudaromas specialus topas "Mėnesio pavadinimai". Pažymėtina, kad buvo ir kitomis progomis organizuotų panašių konkursų - rinkimų. Paprastai per 1989 - 1993 m. buvo renkami 5 geriausi pavadinimai. Išimtys - jau minėti mėnesio pavadinimo rinkimai bei kitomis progomis organizuoti panašūs konkursai, kuriuose išrinktųjų sąrašai buvo ilgesni. 1989 - 1995 m. "Pavadinimo" konkurso organizatoriai buvome tik du. Nuo 1991 m. į sumanymą aktyviai įsijungė ir Žaneta Gasytė. Vėlesniais laikais pavadinimus padėjo rinkti ir Šaukėnuose (Kelmės raj.) gyvenęs Saulius Budinas (1992 - 1993 m.) bei Jonaviškis Aivaras Tamulaitis (1995 m.). Ilgą laiką to konkurso taisyklės nebuvo užrašytos. Tik 1991 gegužės 4 - 5 d. jos buvo užrašytos. Vėliau tos taisyklės ne kartą koreguotos, atsižvelgiant į to laikmečio aktualijas, esamą situaciją. Nuo 1989 iki daugmaž 1998 m. konkurso rezultatus susumuodavo tik du asmenys - Petras Jankauskas ir aš. Paskui prisidėjo Žaneta Gasytė. Beje, aš ir ji nuo 1998 iki 2003 vieni sudarinėjom fantastinių pavadinimų top sąrašus, tol, kol tas konkursas galutinai nugeso. Apie konkursą dar ne kartą užsiminsiu, pasakodamas apie konkrečių metų įvykius. Rudenį su Petru dar kartą pamėginome rašyti bendrą kūrinį, dar žinomą "Griafongo" pavadinimu. Buvo nubraižyti keli detalūs fantastiniai žemėlapiai, parašyta trumpa bet aiškiai išdėstyta sumanyto pasaulio geografija, o piešiniai turėjo iliustruoti taip ir neužbaigtą sumanymą. Šias kūrinys jau priskirtinas prie kartografinės fantastikos, nes pastarajį sudaro fantastiniai žemėlapiai, piešiniai ir paaiškinimai, geografija bei literatūrinis tekstas - deja, taip ir nebaigtas fantastinis romanas... Individualūs projektai buvo kur kas išbaigtesni ir brandesni. Petras rudenį rašė "Legenda apie ąžuolą" - fentezi žanrui artimas šio fantasto kūrinys, "Kalnų labirintai" - fantastinė apysaka. Kažkurį mėnesį Petras Jankauskas rašė fantastinį apsakymą "Keistuolis". Tuo tarpu pagimdžiau kelis sausokus kūrinius: "Atsitikimą Lane" ir "Bėgantį šešėlį". Iki metų galo nekantriai laukdavome naujų "InfoSFeros" numerių, kurie dažniausiai pasirodydavo kas mėnesį, žaidėme įvairius keistus žaidimus, paraleliai braižėme savo didžiausius fantastinius žemėlapius.

2.5 DEŠIMTOJO DVIDEŠIMTO AMŽIAUS DESIMTMEČIO PRADŽIA  IR PASKUTINIAI ŽEMAITIJOS FANTASTŲ KLUBO PRIEŠAUŠRIO METAI. MĖGĖJIŠKA LEIDYBA IR KITA VEIKLA.

1990 metų. balandžio pradžioje buvo atgaivintas kadaise leistas fenzinas "Tam, kas mėgsta fantastiką.". Jį, žinoma, leidau pats. Šis leidinys skyrėsi nuo savo pirmtako tiek savo išore, tiek turiniu. Leidinyje nebebuvo spausdinami realūs žvaigždėlapiai, tačiau išliko asmeniniai kūriniai. Fenzine talpinti dideles apimties romanai ir apysakos, pavieniai apsakymai, poezijos kūriniai, žinutes, straipsniai, konkurso "Pavadinimas" rezultatai. Mėgėjiškas laikraštukas kurį laiką pasirodydavo reguliariai, kas savaitę. Tai buvo pirmasis savaitinis leidinys fantastams Lietuvoje, kuris buvo parengiamas taip dažnai (beje, dar tais 1986 - tais metais leistas rankraštinis laikraštukas buvo leistas dar dažniau: ėjo kas penkias dienas).

Tuo metu gegužes mėnesi man kilo mintis pakeisti leidinuko pavadinimą. Senasis buvo per ilgas, o be to, tuomet pastarasis man kažkodėl asocijavosi su nesenais stagnacijos laikais, todėl viename fenzino numeryje ėmiau ir pateikiau siūlomus variantus. Petras, senasis bendražygis, dūrė pirštu: "Denebolos šviesa". Ir taip ankstesnysis "Tam, kas mėgsta fantastika." virto ateiti žadančia "Denebolos šviesa". Ji be didelių sutrikimų buvo leidžiama iki tų metų rugpjūčio vidurio. Tiesa, vasarą laikraštukas leistas jau kur kas rečiau (kas antrą savaite), tačiau trūkumą kompensavo pradėti leisti specialūs priedai "InfoFajeta", "N(V)AF". Liepos mėnesi turėjo pasirodyti grandiozinis almanachas "Vasara", pašvęstas pirmajam Lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavimui "Lituaniconui", kuriame teko dalyvauti. Almanachas, turėjęs būti periodiniu ( buvo numatyta leisti "Ruduo", "Žiema" ir t.t.), taip ir neišvydo dienos šviesos, o "Denebolos šviesa" pusmečiui užgeso. Ji atgimė tik 1991 02 02. Su ja atsigavo kai kurie senieji priedai, atsirado naujų. Fenziną pirmąkart perskaitė Gediminas Beresnevičius ir Stanislaovas Sliužinskas (Alytus). Fenzine pasirodė naujos rubrikos (nagrinėta asmeninė kūryba, buvo skirti straipsneliai Lietuvos fantastines literatūros temomis, apie rašytojus (biografijos "Kas kūrė, kas rašė"), jų knygas, spausdinti ne vien mano paties tekstai (Sandros Kalnikaitės eilėraščiai, Žanetos Gasytės noveles), mano paties apsakymai ir kita. Žodžiu, fenzinas daugiau ar mažiau tebebuvo fantastines pakraipos, skirtas fantastinei kūrybai, piešimui, fantastikos istorijai propaguoti, paįvairintas negausiomis iliustracijomis, panašaus stiliaus kaip ir 1990 m. leisti numeriai. Petras Jankauskas išleido net du savo leidinius. Vienas iš jų - "Nuo + begalybės iki - begalybės" (pasirodė 9 numeriai), o kitas - vienu numeriu - "Traiho žemė". Pastarasis fenzinas buvo beveik ištisai pašvęstas kartografinei fantastikai, o pirmajame iš P.Jankausko parengtų laikraštukų publikuota daug asmeninės literatūrinės kūrybos (publikuotos jo romanų bei apysakų ištraukos, eilėraščiai), įvairių konkursų ir analitinių žinučių, kartografinės fantastikos, piešinių bei fantastinių pavadinimų. "Nuo + begalybės iki - begalybės" formatas bei apimtis nuolat svyravo. Tiražas siekė iki 3 egz.. Šiais metais leisti fenzinai (kai kurie iš jų jau buvo spausdinti mašinėle) ir leidžiami 2-5 egzempliorių tiražu. Tąkart "Denebolos šviesa" nustota leisti dėl vienos labai svarbios priežasties. 1991 04 02 susikūrė Žemaitijos fantastų klubas "Fajetai", kurio įkūrimo iniciatoriai buvau pats, P.Jankauskas, Žaneta Gasytė ir Jūratė Jonikaitė... Plačiau apie susikūrusią organizaciją - vėlesniuose skyriuose. Kol kas dar liksime 1990 - 1991 m., nes liko ir kitų neapžvelgtų dalykų.

Pirmaisiais 1990 m. mėnesiais aš su Petru šiek tiek skubėdami ruošėmės fantastinių kūrinių konkursams. Ir tuo laikotarpiu mano bičiulis parašė bene geriausią savo apysaką - "Traiho žemė". Tuo laikotarpiu man tas darbas atrodė beveik įdealus, nors jei tas tekstas patektų dabar man į rankas, žinoma, pastebėčiau trūkumų. Tačiau, kaip yra pasakęs Gediminas Beresnevičius viename "InfoSFeros" numeryje, ta apysaka parašyta sklandžia kalba, siužetas patrauklus. Už šį kūrinį Petras 1990 m. pelnytai užsitarnavo trečią vietą konkurse "Visata ir žmogus". Tuo tarpu dar tų pačių metų žiemą "InfoSFeros" numeryje buvo paskelbti anksčiau skelbto "Dorado" apsakymų konkurso rezultatai. Ilgame ir detaliame straipsnyje trumpai apžvelgti to konkurso dalyvių kūriniai ir paskelbti nugalėtojai. Tame konkurse užėmiau trečią vietą. Prizo ir diplomo teko važiuoti atsiimti į Vilnių. Petras Jankauskas negalėjo išvykti, todėl jo apdovanojimus teko man pačiam paimti ir parvežti sąvininkui. Žodžiu, gerą pusmetį gyvenom ne vien leisdami leidinius, bet ir užsiėmę literatūrine kūryba. Tiesa, "Visatos ir žmogaus" konkurse pats irgi sudalyvavau, tačiau pernelyg skubėdamas, stokodamas originalių minčių, greitai parašęs nelabai rišlų apsakymą "Litua" - apie Lietuvos kraštą po daug milijonų metų... Tuo laikmečiu su Petru Jankausku, Žaneta Gasyte ir keliais kitais vietiniais fantastikos mėgėjais vis dažniau pagalvodavome apie fantastų klubą miestelyje. Jau nuo pat 1988 - 89 m. jau turėjom susikūrę pavadinimą: "Viešvėnų fantastų suvienijimo centras "Fajetai", buvo sukurta ne vienas klubo vėliavos maketas ar net pati vėliava. Po truputį peraugom iš dvinarės sistemos į daugianarę. 1989 - 1991 m. su Petru be fantastikos daug svaičiojom apie muzikinės grupės kūrimą. Repetavom, kūrėme dainas ir muzikines kompozicijas, grojom paprastom akustinėm gitarom ar pianinu ir įsivaizdavom, kad tai būsimos roko grupės pradžia. Tačiau, kai ėmėmės reikalo rimčiau, supratom, kad įsigyti gerus instrumentus - ne mūsų nosiai. Todėl ta šauni idėja po truputėlį nugeso, liko užgęsusia svajone. Tuo laikotarpiu vėl ne kartą mėginta sukurti kolektyvinius kūrinius. Vienas iš tokių bandymų - nebaigtas romanas "Ar lengva gyventi" - apie nestatutinius santykius ateities kariuomenėje). Vėl pasipylė nauji fantastinio turinio žemėlapiai. Antroje 1990 m. pusėje Petras Jankauskas regis parašė paskutinį iš ilgesnių savo fantastinių kūrinių - "Žingsnis į naują amžių" - sklandi nuotykinio - socialinio ir antiutopinio turinio istorija apie tai, kaip politinės ir privačios struktūros, žaisdamos žmonių likimais užteršė Lietuvos gamtą, susprogdino, atlikdami neapdairius eksperimentus, Ignalinos atominę elektrinę. Lietuva tapo didesniu ekologiniu skauduliu negu savo laiku Černobilis. Paskutinis ilgesnis P.Jankausko kūrinys - "Trečiasis testamentas". Vėliau šis fantastikos mėgėjas vis rečiau ėmėsi literatūrinės kūrybos... Žaneta Gasytė rašė ne visada išbaigtus bet kartais įdomius apsakymus. Iš visos jos kūrybos kraičio (1989 - 1991 m.) paminėtini jau anksčiau minėta "Genzulitų auka" o taip pat "Paskutinis šūvis", "Vyras iš ateities", eilėraštis "Planeta". Pačiam šie metai pasitaikė kūrybingi: daug įvairių apsakymų ir ilgesnių kūrinių. Paminėtini tik šie: "Likimo (baltų) trikampis", "Antrasis varymas", apsakymas "Litua" ir tuo pačiu pavadinimu pavadintas nebaigtas tekstas, "Sutrūkusi laiko juosta", "Lenverio pabaisos", "Toli nuo pasaulio", "Nusikaltimas", "Aparatėlis", "Vilis Marabrantis", "Išėjimas pro langą", "Degantis (ugninis) šešėlis", "Pėdos danguje", 1990 m. antroje pusėje parašiau "Tiberlano vėją" su nebaigtu vėliau rašytu tęsiniu ir apysaką"Ji taip pat istorija", kurią redagavo Jolanta Ušurelu, bei keletą kitų kūrinių. Pasisekę tik keli kūriniai iš tų visų tų paminėtų: "Sutrūkusi laiko juosta", kurią skaičiau pirmojo lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavimo metu, Kaune 1990 m. birželio mėnesį, "Aparatėlis" (vėliau paredaguotas alytiškio Stanislovo Sliužinsko buvo spausdintas rajoninėje spaudoje bei "Degantis (ugninis) šešėlis" - pirmasis viešumoje publikuotas fantastinis simbolistinis apsakymas (1991 10 05 išspausdintas "Telšių laikraštyje"; dabar "Kalvotoji Žemaitija"). Paskutinis iš paminėtų kūrinių paredaguotas to paties žmogaus.

 Svarbiausias tų metų įvykis - Kaune įvykęs pirmasis fantastikos mėgėjų suvažiavimas "Lituanicon", kurį suorganizavo Kauno fantastų klubas, kuriam tuo metu vadovavo Rolandas Maskoliūnas ir Vilniaus fantastų klubas "Dorado". Renginyje dalyvavo gerokai virš šimto fantastikos gerbėjų iš visos Lietuvos. Pirma pažintis su nepažįstamais fantastais paliko teigiamą įspūdį. Pirmą kartą susitikau su Silvestru Sinku (Utena), Rolandu Maskoliūnu ir jei neklystu su Vladu Buragu (Vlabur), Stanislovu Sliužinsku bei kitais žinomais lietuvių fantastais. Žavėjausi renginio patalpose eksponuojama fantastinių paveikslų paroda, parodytais fantastiniais filmais ir vykusiomis paskaitomis. Renginys truko tris paras, o namo grįžau gerokai atsigavęs. Apie tą svarbų fantastams įvykį grįžęs skubėjau papasakoti Viešvėnuose likusiems bendraminčiams. Štai kodėl 1990 m. įvyko pagyvėjimas tiek kūrybos, tiek fantastinių leidinukų leidybos srityje. Beje ir noras įkurti rimtą fantastų klubą sušmėžavo dar ne kartą, ypač po Gedimino Beresnevičiaus laiško su patarimais kaip tai padaryti bei draugiškų ir nuoširdžių buvusio žurnalisto Stanislovo Sliužinsko patarimų kaip kurti geresnius fantastinius apsakymus. Dar 1989 m. baigiau vidurinę mokyklą, o iš ten išskubėjau studijuoti į Klaipėdą. Jau girdėjau, kad Klaipėdoje gyvavęs "Argo navio" fmk jau buvo nugesęs, todėl ruseno idėja tą klubą atgaivinti. Deja, suklupau, kai iš vieno to buvusio klubo nario gavau laišką, kuriame pareikšta, kad klubas uostamiestyje atgims, jei tik sugrįš Vladas Buragas, kuris buvo tos organizacijos siela. Todėl po šio laiško galvojau tik apie savarankišką klubą, jei ne Viešvėnuose, tai bent Klaipėdoje. Bet sumanymą įgyvendinti nebuvo taip paprasta, ypač dideliame mieste, kur beveik nieko nepažinojau. Todėl teko grįžti idėjos įgyvendinti ten, iš kur ji ir pradėjo liepsnoti. Gyvendamas ir besimokydamas Klaipėdoj kūriau daug nelabai vykusios rašliavos. Pamenu, gyvendamas bendrabutyje skaičiau savo sukurtus erotinius - fantastinius apsakymus, kurie balansavo tarp padorumo ir pornografijos (Serija "Prezervatyvų jūra") - kūriniai su humoro, sekso ir ir mokslinės fantastikos užtaisu. Tais laikais bet kokia fantastika buvo ne dažnas reiškinys, o apie erotinę fantastiką to meto Lietuvoje iš viso nebuvo girdėta, tad klausytojų į mažą keturvietį kambariuką susirinkdavo daug - iki 30 žmonių. Tai buvo "20 kapeikų" (vėliau persivadinusio "50 centų" leidinio gyvavimo laikai). Gal ir tas leidinys paskatino kurti tokią fantastiką - tiksliai pasakyti negalėčiau, nes nebepamenu. Tiek pats, tiek ir P.Jankauskas tuo laikotarpiu žiūrėjome daugybę fantastinių filmų, nes tiek Klaipėdoj, tiek ir Viešvėnuose buvo veikiančios videosalės, bilietai buvo nelabai brangūs, todėl dažną vakarą praleisdavom stebėdami "vidiakinius" filmus...

Pirmos dalies pabaiga

ANTROJI DALIS